Tie, kas dar skaitydavo šitą blogą, turbūt pastebėjo, kad paskutinį kartą rašiau prieš mėnesį. Šito nebuvimo priežastis buvo viena iš šito prakeikto mėnesio nesėkmių.
Nutariau pasijungt skynet internetą, paskaičiau, kad jie jį įvest įsipareigoja per 20 dienų, tai pasirašiau sutartį rugsėjo 12, pasakiau, kad spalio pirmą atjungtų senąjį ir sau laimingas laukiau. Taigi, nesunku atspėt, kad nuo spalio pradžios gyvenau be interneto. Na pasitaiko, žinias paskaitydavau ir šiaip pabrowsindavau univiere, aplinkiniai sušelpdavo serialais (ypač dėkui Rokui už kasketvirtadieninį lostą), žodžiu – gyvent galima.
Darėm kokį tais lan partį, lošėm kvaką, labai džiaugiaus, kad mano kompas labai jėgovai jį veža ir niekuo nenusileidžia grupioko visiškai naujam kompui. Kita diena buvo penktadienis, trylikta. Žiūrėjau dar kartelį lostą, pasistatęs šalia spraito stiklinę, ją užkliuvau ir užsiliejo kompas. Žodžiu, bandžiau valyt, pūst ir pan., bandau įjungt – pakimba. Nu ir kur dabar nuneši apipiltą kompą penktadienio vakarą. Kad būtų dar blogiau, taip išpuolė, kad kitai savaitei reikėjo užbaigti visus laboratorinius, nupiešt grafikus ir pan., kas be kompo praktiškai neįmanoma.
O kad visiškai jėga būtų, gavau žinių, kad mano tvarkomam kambary Klaipėdoj nebus mano taip laukto pasaulio žemėlapio ant sienos – darbininkai nesugebėjo užlijuot, suplėšė ar kokį velnią ten jie padarė.
Nunešiau taisyt kompą, sakė taisys savaitę.
Univiere tą savaitę irgi nesisekė. Kontroliniuose privėliau klaidų, laboratorinius apigyniau ne visus, o vienas laborų vedėjas tai buvo jau juodai užknisęs, čia grupiokai žino geriau, kas buvo …
Mėnesio pabaigoj vedė internetą. Vedė == permetė 20 m. kabelio ir sako įsivesk pats. O ir kadangi kompo neturėjau, įvedė ne iki galo. Ir kad būtų dar geriau – pasiėmė rūsio raktą ir neatidavė. Skambinu dėl kompo – 50/50, kad sutaisys, arba kad teks jį mest lauk.
Ir tada galiausiai pradėjo sektis. Paskutinę mėnesio savaitę dudai taisę kompą gavo ant dalių panašų į mano laptopą, tai pakeitė motininę plokštę ir sėkmingai reabilitavo maniškį. Nu tiesa, touchpad’as neveikia, bet hey, who cares.
Grįžau namo, kur netgi internetas yra, tai pastarąsias porą dienų bandžiau panaikint atsilikimą nuo pasaulio:
Žodžiu, čia aprašiau tik esminius mėnesio momentus, smulkesnių aprašinėt, tai manau, neverta. Apibendrinant, tai neatsimenu tokio bjauraus laikotarpio, tikiuos, kad lapkritis bus ir vėl normalus.
Pamėginau kiekybiškai įvertint savo experiencą ir nupiešiau savo santykinį sėkmės grafiką. Na žmonėm namai sudega, ligos užpuola, tai, kad nebūtų priekaištų, kad aš čia perdedu, naudojau santykinius sėkmės vienetus: 0 – tradicinis, kasdienis rėžimas, -1 – neviltis supratus, kad sugadinai kompą.
Tai va, dabar tikiuos kreivė vėl nusistovės ant nulio. Jeigu taip, mėginsiu atsipirkt už mėnesio tylą.
